Karo medikai – dažnai nepelnytai pamirštami žmonės. Būtent jie yra tie, kurie rūpinasi karių sveikata ir teikia pagalbą ekstremalių situacijų metu. Dėl išskirtinės darbo specifikos ir kylančių iššūkių karo medikai gauna įvairių naudų, kita vertus, ši profesija tinka ne visiems, sako Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos vadas pulkininkas leitenantas Valdas Meškauskas. Be to, plečiantis kariuomenei, didėja karo medikų poreikis, nors šių specialistų visuomet trūkdavo.
Be to, pastaruoju metu kalbama ne tik apie kariuomenės, bet ir civilinių įstaigų (įskaitant ligonines) pasiruošimą galimoms grėsmėms. Plk. ltn. V. Meškauskas pastebi, kad šia kryptimi dirbama vis daugiau, tačiau ir pačios įstaigos turėtų nepamiršti esančios atsakingos už savo pasirengimą.
Tai – pirmoji interviu su Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos vadu plk. ltn. V. Meškausku dalis, kurioje aptariame Karo medicinos tarnybos ypatumus ir į ką svarbu atkreipti dėmesį, ruošiant sveikatos apsaugos sektorių galimoms grėsmėms.
Lietuvos kariuomenės tinklalapyje Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnyba apibūdinama kaip „labai specifinis vienetas“. Kuo jis specifinis ir kuo skiriasi nuo kitų kariuomenės vienetų?
Mūsų specifika yra rūpintis karių sveikata. Tai, ką daro medikai civilinėje sistemoje, tą patį darome mes kariams. Teikiame ir kasdienes sveikatos priežiūros paslaugas šauktiniams, profesinės karo tarnybos kariams, ir ruošiamės rengti kariuomenę medicininėms užduotims galimo konflikto, krizės metu (vadinamoji medicininė parama).
Į kariuomenę žmones vilioja ne tik noras tarnauti savo šaliai, bet ir tam tikros naudos. Kokių bonusų gali gauti karo medikai?
Sunku palyginti bonusus ir galimybes. Manau, kad konkurencingas atlyginimas, kuris prieš metus truputį padidėjo, nes pajutome, kad nebeišeina konkuruoti su civiliniu sektoriumi – jų atlyginimai per metus išaugo ženkliai.
Mes tarp visų profesinės tarnybos karių turime išskirtinę teisę gauti priedą už trūkstamą specialybę. Medicinos gydytojams mokami priedai, priklausomai nuo regiono, kuriame karys tarnauja: didesniuose miestuose šis priedas mažesnis, o regionuose, mažesniuose miesteliuose – didesnis. Panašiai kaip ir šeimos gydytojai, kurie regionuose gauna didesnį atlyginimą. To rezultatas – mums pavyko išlaikyti medicininį personalą ir po truputį pakviesti naujų specialistų.
Aš tarnauju jau 27-us metus ir galiu pasakyti, kad darbas, tarnyba yra nenuobodi. Yra daug įvairių galimybių – ne tik darbas su pacientais, bet ir pratybos, pasirengimas pratyboms, dalyvavimas jose Lietuvoje ir užsienyje. Daug treniruojamės ir su partneriais, keičiamės patirtimi, dalyvaujame pratybose individualiai ir kolektyviškai. Manyčiau, kad tai irgi yra tarnybos patrauklumas.
Tai visgi koks tas atlyginimas?
Skaičiais neįvardinsiu, nes tai priklauso nuo stažo, regiono, karinio laipsnio. Sistema sukurta tokia, kad kuo ilgiau būni, tuo daugiau gauni ir atlyginimo, ir atostogų. Sudaryta tokia sistema, kad išlaikytume karį, jam patrauklias sąlygas. O atlyginimas labai panašus kaip ir civiliniame sektoriuje. Kažkuo labai neišsiskiriame, varijuojame panašiose ribose.
Ar mainais į naudas karo medikai turi ką nors paaukoti?
Taip, iš tiesų tai nebuvimas vienoje vietoje. Nesi „pririštas“ prie savo kabineto, poliklinikos ir darbo valandų. Daug judi, daug kur važiuoji. Iš mano asmeninės patirties, paskaičiavus vidurkį aš apie 3 mėnesius per metus nebūnu savo namuose. Tai yra laikas ne su šeima, ne su artimaisiais, o tarnybiniais reikalais. Tokia specifika ne visiems tinka. Tai atrodo kaip apribojimas, dėl kurio galbūt kai kurie ir nesirenka [tarnybos].
Kiek žmonių šiuo metu yra Karo medicinos tarnyboje?
Karo medicinos tarnyboje yra iki 1000 personalo, įskaitant štabo karininkus, seržantus. Medicininis personalas sudaro apie du trečdalius kolektyvo.
Ar tarnyba pilnai sukomplektuota? Kiek žmonių trūksta?
Kariuomenė nuolat keičiasi, dabar kuriami naujo lygio vienetai. Kai plečiasi kariuomenė, didėja ir aptarnaujančio medicininio personalo poreikis remti batalionus, brigadas, divizijas. Kiekviename kariniame vienete mums taip pat reikia turėti medicininį personalą tam, kad aptarnautume karius, rūpintumėmės jų sveikata. Todėl poreikis kol kas į didėjimo pusę. Esame nuolatiniame darbuotojų trūkume ir naujo medicininio personalo paieškose.
Kokių specialistų labiausiai trūksta?
Mūsų pagrindinis taikinys yra šeimos gydytojas, kuris dirba pirminės sveikatos priežiūros grandyje. Tokių darbuotojų mums reikia daugiausiai.
Kitų specialybių poreikis mažesnis. Atskirai reikia slaugytojų ir paramedikų. Tai trys medicininio personalo kategorijos, kurias turime atskirai susikomplektuoti. Kiekvienai turime sistemą, kaip kategoriją užpildyti.
Aišku, sunkiausia su gydytojais. Rinkoje jų nėra tiek daug, kad pakviestume, priviliotume ir jie pas mus prisijungtų.
Kokie reikalavimai norintiems patekti į Karo medicinos tarnybą?
Yra tam tikri reikalavimai. Medikas, norintis kandidatuoti, jau registruojantis Karo prievolės ir komplektavimo tarnyboje turi atitikti sveikatos reikalavimus – jis siunčiamas į komisiją. Yra nustatyti sveikatos būklės reikalavimai dėl tinkamumo, kaip ir visam personalui. Taip pat reikia išlaikyti fizinio parengtumo normatyvus, norint toliau kandidatuoti ir būti priimtam į profesinę tarnybą. Kai kam pavyksta, kai kam nepavyksta. Tai nėra super reikalavimai, bet sportu ir fizine veikla kažkiek reikia užsiimti, norint pereiti šią kartelę.
Kaip karo medikai pas jus patenka – pirmiausia mokosi universitete ir tada ateina į kariuomenę ar yra tokių, kurie būdami kariuomenėje suprato, kad juos traukia medicina?
Gydytojai ateina jau įgiję civilinį išsilavinimą, nes karo medicinos studijų universitete nėra. O slaugytojai, paramedikai – įvairiai. Pavyzdžiui, jei karys tarnaudamas parodo norą būti paramediku, mes jam galime suteikti šį išsilavinimą ir karys gali prisijungti prie Karo medicinos tarnybos paramedikų. Paramedikas gali nuspręsti, kad nori būti slaugytoju. Jis taip pat gali dirbdamas studijuoti, įgyti išsilavinimą ir pereiti į šitą kategoriją.
Mes turime dar vieną kategoriją, Karo medicinos tarnybos rezervo vienetą, kur gali ateiti dirbantys gydytojai ir būti rezervistais. Tai reiškia, kad jie su mumis pasirašo sutartį, tada pas mus ateina savaitgaliais pratyboms, pildo tam tikras vienetų pozicijas ir rengiasi būti karo medikais. Tai chirurgai, anesteziologai, traumatologai, kurių mes kasdienėje veikloje neturime kaip įdarbinti. Jie dirba ligoninėse, bet įgyja tam tikrus bazinius karinius įgūdžius ir yra mūsų kariai. Tada, kada mums jų reikės, galėsime juos pašaukti iš rezervo.
Plk. ltn. Valdas Meškauskas: „Pereiname į aukštesnį pasirengimo lygį“
Viešojoje erdvėje kalbama, kaip reikėtų ruoštis grėsmėms. Aptariamas ir gydytojų pasirengimas, jeigu kiltų karas. Kokią situaciją matote jūs – ar medikai yra pasirengę, ar visgi trūksta mokymų?
Labai suintensyvėjo šis procesas tiek diskusijų lygmenyje, tiek konkrečių darbų. Tai nėra naujiena mums. Vienas suaktyvėjimas buvo nuo karo Ukrainoje pradžios 2014 m., kada buvo aneksuotas Krymas. Lietuvos kariuomenė kūrė savo greitojo reagavimo pajėgas. Buvo sukurti tam tikri vienetai, batalionai, kurių medicininei paramai užtikrinti mums tiesiogiai reikėjo kontakto su civilinėmis gydymo įstaigomis. Mes padarome pradinį sužeistųjų stabilizavimą, suteikiame pagalbą numatytų karinių operacijų teritorijoje (kalbant apie galimas hibridines grėsmes), tada turėtų prisijungti artimiausia civilinė gydymo įstaiga perimti kritinius pacientus, patyrusius traumas, kovinius sužalojimus.
Nuo 2015 m. vykdėme nemažai pratybų įvairiuose regionuose, įtraukiant civilines gydymo įstaigas. Kaip perduoti ligonį iš karinių medicininių vienetų į civilinę gydymo įstaigą, esame pasitreniravę ne vieną kartą.
Šioje karo fazėje gydymo įstaigos labai noriai įsitraukia, jeigu mes jiems pasiūlome. Kai kurios pratybos plačiai nušviestos. Jų buvo ir daugiau, ne visos papuola į žiniasklaidą, bet treniravimas nuolat vyksta.
Manau, kad visos įstaigos susimąstė, kokie scenarijai galimi, kokie galėtų būti pacientų srautai, kiek jų įstaigos galėtų priimti, kokie iššūkiai ir problemos atsitinka. Tuomet pabandai realiai, kad ir su muliažuotais nukentėjusiaisiais, visus juos sutalpinti į priėmimo skyrių, išrūšiuoti, sukviesti komandą, atlikti tam tikras procedūras. Pasimato labai daug dalykų, kurių pagrindiniame krizių ir ekstremaliųjų situacijų plane galbūt nebuvo numatyta.
Manau, kad visi dabar pereiname į aukštesnį pasirengimo lygį ir nuo susirūpinimo matau padaryta nemažai konkrečių darbų.
Lietuvos civiliai gydytojai nebesusiduria su tokiomis traumomis, kurios būdavo konfliktų, neramumų metu. Reikia atsižvelgti ir į tai, tiesa?
Į mus labai aktyviai kreipėsi Sveikatos apsaugos ministerija, kuri norėjo mūsų požiūrio ir pagalbos pildant įgūdžių sąrašą, kurį reikėtų atnaujinti ar įtraukti į universitetų programas, gydytojų kvalifikacijos kėlimo kursus. Yra sukurta bendra darbo grupė iš mūsų tarnybos atstovų ir SAM specialistų. Esame iš esmės paruošę visą pasiūlymų paketą, ką ir individualiu (gydytojų kvalifikacijos), ir įstaigos mastu reikėtų atnaujinti, įdiegti į programą.
Vis tiek kiekviena įstaiga lieka atsakinga už savo pasirengimo planą, kaip inicijuoja pagalbą, kaip pakviečia personalą, papildomus žmones, kaip organizuoja veiklą, kaip atlaisvina skyrius ir pan. Dar geriau, jeigu tas planas pasitreniruojamas.
Kalbama ir apie ligoninių pasiruošimą. Vienos teigia, kad įsirenginėja slėptuves, kitos pasirūpino alternatyviu ryšiu. Į ką pritaikant ligonines, jūs nuomone, reikėtų atkreipti dėmesį?
Galutinis įstaigos tikslas – priimti kuo didesnį nukentėjusiųjų srautą su galimai sunkesnio pobūdžio sužalojimais ir traumomis, nei įprastai. Kaip padaryti daugiau su tuo pačiu personalu, tomis pačiomis priemonėmis ir kaip šis mechanizmas bus įgyvendinamas.
Įstaigos saugumas taip pat vienas iš svarbių dalykų: kaip užsitikrinti elektros energiją, vandens tiekimą, turėti slėptuvę, kur esant kažkokiems infrastruktūros pažeidimams, būtų galima perkelti savo veiklą, o atvykstantis nukentėjusiųjų srautas gautų reikiamą pagalbą.
Mažesniųjų miestų gydytojai dažniausiai dirba keliose vietose. Įvykus krizei, neaišku, kurioje darbovietėje jie turėtų būti pirmiausia. Kaip spręsti šią problemą?
Gydytojų darbas keliose įstaigose parodė trūkumus Covid-19 pandemijos metu, kada į gydymo įstaigas buvo draudžiama įeiti kitų įstaigų darbuotojams dėl kryžminės taršos ir užkrėtimo pavojaus. Tačiau kiekviena įstaiga savo planuose turėtų numatyti, koks minimalus kiekis personalo reikalingas ir žinoti, kas yra jų komandoje.
Kiekvienas medicinos personalo darbuotojas yra prievolininkas – sveikatos paslaugos yra priskiriamos prie valstybei svarbių užduočių vykdymo bet kokios krizės metu. Tai reiškia, kad jie privalės užtikrinti ir buvimą savo darbo vietoje, kad esant poreikiui jie suteiktų paslaugas. Bet darbuotojų pasidalinimas, kaip sureguliuoti darbuotojų srautą ir pasidalinti esamą personalą, yra atskira tema.
